Tai straipsnelio apie kino filmą „Favoritė“ dalis. Straipsnelį perskyriau į dvi dalis dėl to, kad būtų lengviau skaityti ir neatrodytų per ilgas. Pagrindinę straipsnelio dalį galima perskaityti čia: https://zenonomintys.wordpress.com/2019/02/01/tikra-favorite/
XVIII a. Vakarų Europoje buvo pereinamasis laikotarpis. Dar tebeegzistavo barokas ir klasicizmas, labiau būdingi XVII a., tačiau pradėjo formuotis tokie nauji reiškiniai, kaip sentimentalizmas. Vis dėlto XVIII a. tebebuvo stiprios klasicizmo tradicijos, todėl kai kurie tyrinėtojai jį vadino šviečiamuoju klasicizmu. Šis laikotarpis dar vadinamasŠvietimo epocha arba Švietimo sąjūdžiu ir Anglijoje, Prancūzijoje išsilaikė ilgiausiai – apie šimtą metų. „Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gėrovė“. Didelę įtaką Švietimo sąjūdžiui turėjo XVII a. pab.–XVIII a. pr. mokslo atradimai. Iš to laikotarpio Anglijos mokslininkų išskirtinas fizikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643–1727).
Iš XVII a. pab.–XVIII a. pr. muzikų paminėtini Henris Perselis (Henry Purcell, 1659–1695), laikomas garsiausiu Anglijos XVII a. baroko kompozitoriumi; Georgas Frydrichas Hendelis (Georg Friedrich Händel, 1685–1759), kuris XVIII a. pradžioje atvyko į Angliją iš Vokietijos ir tapo natūralizuotu piliečiu ir, be Johano Sebastijono S. Bacho, yra laikomas žymiausiu Baroko pirmosios pusės kompozitoriumi.
Iš filosofų, dariusių didelę įtaką amžininkams, atkreiptinas dėmesys į Džoną Loką (John Locke, 1632–1704) ir Tomą Hobsą (Thomas Hobbes, 1588–1679) bei jų pasekėjus Antonį Šaftsberį (Anthony Shaftesbury, 1671–1713), Bernardą Mandevilį (Bernard Madeville, 1670–1733).
Hobsas išgarsėjo savo veikalu „Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia“ (Leviathan or the Matter, Forme and Power of a Commonwealth Ecclesiasticall and Civil, 1651). Šio filosofo nuomone, žmogus iš prigimties yra egoistas. Svarbiausi jo veiksmų stimulai yra savisaugos instinktai ir egoistiniai siekimai. Anot T. Hobso, „Homo homini lupus est“ („Žmogus žmogui – vilkas“). Kad žmonės galėtų išsigelbėti nuo tokios gyvenimo santvarkos, gresiančios savitarpio susinaikinimu, Hobso įsitikinimu, būtina valstybė, kuri užtikrintų tvarką. Kitais žodžiais, valdžia įkurta žmogaus grobuoniškiems instinktams pažaboti.
Džonas Lokas, paskelbęs reikšmingą savo darbą „Žmogaus proto tyrimas“, laikėsi priešingos nuomonės. (Lokas, beje, savo idėjas plėtojo tuo laikotarpiu, kai Izaokas Niutonas atrado visuotinės traukos dėsnį. Traukos dėsnio suformulavimas, baltos šviesos suskaidymas, diferencialinio skaičiavimo (pavadinto „fliuksijų skaičiavimu“) atradimas, vadinamojo „Newtono binomo“ nustatymas, judėjimo dėsnių suformulavimas, teleskopo sukonstravimas – fundamentaliausi Niutono įvairiapusės mokslinės veiklos vaisiai (daugiau žr. http://www.filosofija.info/ar-zinai/izaokas-niutonas/). „Loko mokymas apie tai, kad idėjos įgyjamos patirties būdu, turėjo didelės reikšmės XVIII a. teorijoms apie aplinkos poveikį asmenybės formavimuisi. Žmogus buvo laikomas aplinkos produktu. Jis negimsta nei tik blogas, nei tik geras. Žmogus tampa toks, kokį padaro aplinka. Patirtis formuoja jo moralę“. Be kitų idėjų, XVIII a. buvo plėtojama natūralaus (prigimtinio) žmogaus idėja: „Natūralaus žmogaus idėja taip pat reiškė tikėjimą žmogui įgimtu gerumu. Nemažai švietėjų teigė, kad Dievas įkvėpė žmogui protą ir gerumą. Tuo remdamasis, Lokas atmetė <…> įgimto nuodėmingumo idėją.“
„Viskas, kas yra, yra gera“ yra pagrindinis Džono Loko pasekėjo filosofo A. Šaftsberio teiginys. Plėtodamas šią mintį, jis yra pasakęs: „Gėris ir blogis sukuria harmoniją. <…> dorinis pradas glūdi žmogaus prigimtyje ir skatina jį siekti aukštų moralinių tikslų. Iš prigimties žmogus yra geras, jam būdingi altruistiški polinkiai. Mūsų ydos – atsitiktinis dalykas, jas užgožia dorybės.“
Kitokios nuomonės apie žmogaus prigimtį laikėsi Bernardas Mandevilis, „kuriam buvo artimesnis Hobso požiūris, jog žmogui būdingi egoistiniai polinkiai. <…> žmonių ydos neišvengiamos, kad neigiamos žmonių savybės – tai sąlyga klestėti visuomenei, o egoizmas – paslėpta žmogaus ir visuomenės tobulėjimo spyruoklė“.
Filosofų Antonio Šaftsberio ir Bernardo Mandevilio pasekėjais laikomi ir tokie garsūs Anglijos rašytojai, kaip Danielis Defo (Daniel Defo, 1660–1731) ir Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift, 1667–1745).
1702 m., mirus karaliui Vilhelmui III, į sostą atėjo karalienė Ona, ir prasidėjo torių viešpatavimo laikotarpis. Tarp torių ir vigų vyko politinė kova, kilo nesutarimai. Torių viešpatavimas pasibaigė mirus karalienei Onai 1714 m.
Danielis Defo savo kūriniuose, ypač romane „Robinzonas Kruzas“, atskleidė, kad jis, kaip autorius, gyveno savo meto idėjomis. „Defo kūrinį labiausiai vertiname dėl to, kad čia nepaprastai išradingai pavaizduota žmogaus elgsena neįprastomis aplinkybėmis, jo neišsenkanti išmonė, santykiai su žmonėmis. Tai socialinis filosofinis romanas apie visokeriopą žmogaus patirtį, jo sugebėjimą išsilaikyti pasaulyje. <…> Robinzonas – proto žmogus. Protas yra jo veiksmų vadovas, protas reguliuoja ir jo sąmonės veiklą. Savo vidinę būseną herojus dažniausiai nusako žodžiais, rodančiais mąstymo eigą: „aš supratau“, „aš ėmiau galvoti“, „aš įsitikinau“, „sukau galvą“, „tai mane privertė susimąstyti“ ir t. t. <…> Vėliau mąstymas tampa lankstesnis, herojus pradeda suprasti, kad negali būti griežtų vertinimo kriterijų, daug ką keičia aplinkybės, daug kas yra reliatyvu: „Kaip keistai likimas žaidžia žmogaus gyvenimu! Ir kaip, esant skirtingoms aplinkybėms, pasikeičia slaptosios jausmus valdančios spyruoklės. Šiandien mes mylime tai, ko rytoj neapkęsime; šiandien ieškome to, ko rytoj vengsime; šiandien trokštame to, dėl ko rytoj drebėsime iš siaubo. <…> jo (Robinzono – Z. L. pastaba) paveikslu išaukštino žmogaus išradingumą, atkalumą siekiant užsibrėžto tikslo, gebėjimą orientuotis sudėtingose situacijose, grumtis su gamtos stichijomis“.
XVIII a. įvairūs personažai dažniausiai buvo kokių nors idėjų ir moralinių kategorijų reiškėjai. „Švietėjų pažiūra, kad prigimtis nesikeičia, lėmė ir charakterių statiškumą. Jie iš esmės nesikeičia. Gãli fiziškai subręsti, tapti protingesni, įgyti patirties, tačiau psichologinė personažo evoliucija XVIII labai reta“. (Čia ir kitur cit. iš kn.: XVIII a. Visuotinės literatūros istorija. XVII–XVIII a. V., 1992. Išskirta Z. L.)
Tavo ir mano mintys 